 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
| Pamokų laikas |
|---|
|
1. 800 – 845 2. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 6. 1300 – 1345 7. 1355 – 1440 8. 1450 – 1535 Pamokų laikas trečiadieniais 1. 800 – 8452. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 Kl. valandėlė 1300 – 1330 6. 1335 – 1420 7. 1430 – 1515 8. 1525 – 1610 |
| Mintis |
|---|
| Pasakyk žmogui, kad danguje yra 300 milijardu žvaigždžių ir jis patikės. Pasakyk jam, kad šitas suolas naujai nudažytas, jis nepatikės ir pabandys paliesti. Jegeris |
| Mūsų partneriai |
|---|
          |
| Steigėjai |
|---|
  |
Keturios savaitės Vokietijoje
Milda Pundinaitė, IIb klasės mokinė (2012-10-23 14:39:51)Viskas prasidėjo, kai gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Ingrida Bagučianskienė pasiūlė sudalyvauti vokiečių kalbos konkurse keturių savaičių stipendijai kelionei į Vokietiją laimėti. Laimėjęs moksleivis keturias savaites nemokamai keliauja ir mokosi Vokietijoje. „Kodėl gi ne?“ - pamaniau.
Konkurso dalyviai turėjo pristatyti darbą pasirinkta aktualia Vokietijoje tema. Tuo metu Lietuvoje vyko „Savaitė be patyčių“. Dėl šios priežasties pasirinkau ruošti darbą tema „Patyčios mokykloje. Internetinės patyčios“ . Manau, kad kiekvienoje šalyje ši tema yra aktuali ir analizuojama.
Teko įdėti daug pastangų ir darbo. Pasiruošimo metu kilo minčių viską mesti, nes trūko kalbinių žinių, be to žinojau, kad reikės konkuruoti su pirmakalbiais. Tačiau noras laimėti stipendiją – nugalėjo. Jaudulys konkurso metu buvo didžiulis: daug ruoštasi ir dar tokia galimybė... Gauti stipendiją.
Konkurso dalyvius vertino vokiečių kalbos koordinatorius Lietuvoje Michael Brehm ir vokiečių kalbos mokytojai. Po keliasdešimties minučių laukimo išgirdome sprendimą...
Kelionę į Vokietiją laimėjo penki žmonės iš Lietuvos, tarp jų ir aš. Konkurse dalyvavo mokiniai iš Kauno, Klaipėdos, Vilniaus ir Šiaulių. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau ir laimėjau.
Šių metų rugpjūčio dvyliktos dienos ryte išskridau į Vokietiją. Oro uoste susipažinau su kitais lietuviais. Nuskridus mus pasitiko lydintis asmuo ir įsodino į traukinį: iš Frankfurto važiavome su traukiniu į Boną. Kitą dieną prasidėjo išvykos į muziejus, Vokietijos kultūros ir istorijos pažinimas, vokiečių kalbos žinių tobulinimas. Mūsų grupėje buvo žmonės iš įvairių pasaulio šalių: Kazachstano, Tailando, Egipto, Venesuelos, Armėnijos, Baltarusijos, Makedonijos, Montenegro. Mano grupę sudarė 16 žmonių, vadovas, jo asistentė ir lydintis mokinys iš Vokietijos. Buvo smagu pažinti ne tik Vokietijos kultūrą ir kalbą, bet ir išgirsti bei pasimokyti kitų kalbų.
Pirmas dvi savaites keliavome po Vokietiją: viešėjome Berlyne, Bonoje, Kiolne, Miunchene. Berlyne aplankėme Vokietijos parlamentą, apžiūrėjome miestą. Bonoje apžiūrėjome kompozitoriaus Liudviko van Bethoveno namus, vyko internacionalinis vakaras, kurio metu vyko kiekvienos šalies kultūros, istorijos, maisto pristatymas. Kiolne kopėme 500 laiptelių į nuostabią katedrą. Miunchene keliavome po muziejus, įžymias vietas. Kiekvienas miestas žavėjo vis kitais dalykais: vienose vietose patiko daugiau, kitose – mažiau, bet visur buvo labai gražu ir tvarkinga. Nepaneigiamas faktas, kad vokiečiai yra malonūs žmonės ir visada padės.
Neišdildomą įspūdį paliko bažnyčios, muziejai ir iškylos į gamtą. Pastarosios vokiečių yra labai mėgiamos. Tai pastebėjau kiekviename mieste, kuriame tik buvau. Gamta, ežeras, ramus vakaras - tai vokiečių mėgstamas atsipalaidavimo būdas prieš sunkius visos savaitės darbus.
Po dviejų kelionės po Vokietiją savaičių, apsistojau šeimoje, Reihnberge. Patekau į labai gerą šeimą. Nuostabi buvo mano Gastmutter (šeimos mama). Ji kalbėjo lėtai, suprantamai, stengėsi, kad aš viską visada suprasčiau.
Gyvendama Reihnberge mokiausi vokiškoje gimnazijoje. Mokykloje mes su visa grupe rašydavome straipsnius: apie save, apie Lietuvą, kodėl aš mokausi vokiečių kalbos? Visi grupės narių straipsniai buvo sudėti į knygelę PAD 2012 - tai puikus prisiminimas visam gyvenimui.
Džiaugiuosi, kad nebuvo jokių pykčių ar barnių, sutarėme gerai. Nepastebėjau, kaip greitai pralėkė tos dvi savaitės. Grįžę į Miuncheną susitikome savo vadovus ir dar keletą dienų pabuvojome Miunchene. Tuo metu jau jaučiausi pavargusi ir norėjosi grįžti į Lietuvą. Tačiau, kai atėjo metas išsiskirti - braukėme ašaras: buvo gaila palikti draugus.
Džiaugiuosi, kad mokausi vokiečių kalbos, laimėjau stipendiją ir puikias atostogas, kurių metu niekas nekainavo: traukinys, lėktuvas, ledai, restoranai, viešbutis, pramogos - viskas buvo nemokama.
Kiekvienas toks projektas yra lyg savęs išbandymas, savęs pažinimas ir tobulinimas. Reikia tik ryžto, užsispyrimo ir noro daryti, kurti ir stengtis gyvenime.
