 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
| Pamokų laikas |
|---|
|
1. 800 – 845 2. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 6. 1300 – 1345 7. 1355 – 1440 8. 1450 – 1535 Pamokų laikas trečiadieniais 1. 800 – 8452. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 Kl. valandėlė 1300 – 1330 6. 1335 – 1420 7. 1430 – 1515 8. 1525 – 1610 |
| Mintis |
|---|
| Хорошо там, где нас нет. Это нехорошо. |
| Mūsų partneriai |
|---|
          |
| Steigėjai |
|---|
  |
Mintys, įkvėptos susitikimo su rašytoju J. Mikelinsku
Sandra Šukytė, Im klasė (2012-10-17 10:28:12)Rašytojas - tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Ne kiekvienas galime būti profesoriai, aktoriai ar rašytojai - jais gimstama. Beje, ne visi vaikystėje svajojame apie rašytojo karjerą. Retas kuris svajoja būti kūrėju. Dažniausiai berniukai nori būti kosmonautais, valstybės prezidentais, o mergaitės - manekenėmis, šokėjomis arba pasiekti aukštumų solinėje karjeroje. Bet kodėl visada galvojame apie geriausią ateitį sau? Gal menininkai nėra tokie turtingi finansiškai, bet juk vidumi jie turtingesni už daugelį finansiškai turtingų asmenų. Mano manymu, menininkai įneša į gyvenimą spalvingumo, jie pamoko į gyvenimą, tėvynę žiūrėti kitomis akimis. Kūrėjai vaizdingai atspindi svarbius dalykus, kuriuos gal kasdien matydamas taip neįvertini, bet perskaitęs supranti, kaip tai yra gražu.
Vienas tokių įžvalgių kūrėjų - garbaus amžiaus rašytojas Jonas Mikelinskas, produktyvus šiuolaikinis prozininkas. Į susitikimą su šiuo garsiu menininku rugsėjo 23 d. pakvietė P. Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojos.
Skrupulingai išvardyti šio kūrėjo nuopelnus ir per ilgus kūrybos metus parašytas knygas būtų sudėtinga, nes sąrašas išeitų tikrai stulbinantis. Šįkart pažvelkime į naujausią autoriaus išleistą knygą „“,kurią sudaro apsakymų rinktinė ir eseistinė apysaka. Anot rašytojo Jonas Mikelinsko, jis „pajutęs savyje ugnikalnį, kuris taip ir laukia savo laiko, kada pagaliau galės išsiveržti“. Rašytojas troško pasidalyti savo kūryba ne tik su pažįstamais žmonėmis, bet ir su visa Lietuva. Lietuvą paminėjau ne veltui: J. Mikelinskas - didis mūsų šalies patriotas. Gražu matyti kalbant jį apie mūsų šalį- menininko akys pamažu nušvinta, veide pasirodo šypsena. Juk tai tėvynė- Lietuva...
Daugelis žmonių Lietuvą mato kaip mažą, lietingą šalį, niūrią, tamsią... Bet J. Mikelinskas kalbėdamas apie savo gimtinę nevartojo nė vieno tamsaus, niūraus žodžio, lyg jis į gyvenimą žiūrėtų kitomis akimis. Lyg jis tų trūkumų net nepastebėtų ir matytų tik šviesiąją pusę. Tačiau kūryba rodo ką kita... Rašytojas sugeba sukurti vaizdus, kurie perteikia žiaurią pokario tikrovę. Skaudžiu atgarsiu renginio klausytojų širdyse nuskamba garbaus prozininko, pokario metų liudininko, nepasitenkinimas: „Čiupo ir be jokio teismo į gyvulinį vagoną.“
Norėdami išsaugoti mūsų Lietuvą vieningą, stiprią, pirmiausia turime išmokti taip mylėti savo tėvynę, kaip ją myli J. Mikelinskas. Tad darykime tai, kas mums geriausiai sekasi- gal ir mes kada nors būsime tokie žinomi bei gerbiami kaip šis kūrėjas. Ir niekam neleiskime keisti mūsų nuomonės, nors kitiems tai atrodys nelabai reikšminga. Turėdamas tvirtą nuomonę apie realybę ir mylėdamas tėvynę kiekvienas žmogus gali daug gero nuveikti. Jei mes to tikrai norėsime, būtinai tai pasieksime.
Sandra Šukytė, I m klasė
Konsultavo lietuvių k. mokytoja L. Narbutienė