 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
| Pamokų laikas |
|---|
|
1. 800 – 845 2. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 6. 1300 – 1345 7. 1355 – 1440 8. 1450 – 1535 Pamokų laikas trečiadieniais 1. 800 – 8452. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 Kl. valandėlė 1300 – 1330 6. 1335 – 1420 7. 1430 – 1515 8. 1525 – 1610 |
| Mintis |
|---|
| Meną reikia jausti, o ne suprasti. R. de Gurmonas |
| Mūsų partneriai |
|---|
          |
| Steigėjai |
|---|
  |
Trečiokų išvyka į Kauną
Karolina Radvilaitė, IIIa klasės mokinė (2012-10-03 10:20:34)Rugsėjo 21 dieną mes, IIIa ir IIIm klasių gimnazistai, susibūrėme į kasmetinę ekskursiją. Visų pirma, aplankėme Kauno IX Forto muziejų. Muziejuje susipažinome su medžiaga iš ankstesnės Kauno ir Devintojo forto istorijos, o taip pat ir su nacistinio bei sovietinio genocido istoriniais faktais. Gidės vedami, įbauginti istorijų apie masiškai žudytus žmones, žvalgėmės po XIXa. Gynybinę tvirtovę, vėliau naudotą kaip žmonių naikinimo vietą ir kalėjimą. Tad apžiūrėję šiurpią tvirtovę ir įspūdingo dydžio paminklą, skirtą 30000 nužudytų žydų atminimui, savo ekskursiją tęsėme garsiosios lietuvių rašytojos Salomėjos Nėries muziejuje.
Muziejus įkurtas namuose, kuriuose kadaise gyveno pati rašytoja su vyru ir sūneliu. Tačiau net neužėję į namelio vidų, buvome sužavėti pasakiškai kvepiančiu, kadaise Salomėjos puoselėtu obuolių sodu. Viduje muziejaus gidė supažindino mus su Nėries gyvenimo istorija ir jos, kaip rašytojos, karjera. Vaikščiodami po mažyčius, tačiau labai jaukius namelio kambarėlius, visur galėjome jausti rašytojos dvasią: muziejus pilnas jos asmeninių daiktų, užrašų ir net rankdarbių. Salomėja Nėris dar prieš karą turėjo namuose laidinį telefoną (kas tais laikais buvo retenybė), o jo numeris buvo 6.
Baigę savo malonią viešnagę Salomėjos Nėries muziejuje, nukeliavome apžiūrėti Pažaislio vienuolyno. Jis pastatytas dar XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco garbei. Po bažnyčią ir šalia buvusį kamaldulių vienuolyną mus vedžiojo ir pastatų istoriją pasakojo pati vienuolė kazimierietė. Ir nors vienuolynas ir bažnyčia buvo nusiaubti Napoleono kariuomenės ir vokiečių, dabar jau lankytojus žavi savo didybe ir grožiu. Buvome apstulbinti neįtikėtinų freskų ir kolonų grožiu bei didingumu, o vienuolyno kieme grožėjomės krentančiais šimtamečių liepų lapais ir šalia medžių stovinčiais, regis, stebuklingais šuliniais.
Baigusi pasakojimus vienuolė mus išlydėjo ir tuomet mes kėlėmės žymiuoju Kauno funikulieriumi į Žaliakalnį, nuo Prisikėlimo bažnyčios apžvalgos aikštelės grožėjomės miesto panorama. Pasivaikščiojome po Kauno laisvės alėją, papietavome ir pasidžiaugėme išties puikia rudens popiete.